Šv. Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tai yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Senelių namų gyventojai ir darbuotojai kruopščiai ruošėsi šiai didžiajai šventei – puošė žirginėlius, gamino įvairius papuošimus valgyklai, penktadienį įvairiais būdais dažė kiaušinius – ir su svogūnų lukštais, ir su dekupažiniais dažais. Močiutės džiaugėsi savo kūryba ir kiaušinių gražumu. Šeštadienio vakarą stipresni senelių namų gyventojai ėjo į bažnyčią švęsti Velyknakties. Nakties tamsoje buvo švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, tikintieji apšvietė aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Kai kurie seneliai ir ankstyvą Šv. Velykų rytą ėjo aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kelią, dalyvavo Šv. Mišiose.  Grįžę iš bažnyčios visi sėdo prie stalo, o gyventoja Monika, apsirengusi tautiniais drabužiais, pašventino vaišių stalą. Tada visi daužė kiaušinius, valgė, giedojo giesmes, deklamavo eilėraščius. Daugelis sulaukė ir artimųjų, atvažiavusių pasveikinti su nuostabia prisikėlimo švente. Antrą Šv. Velykų dieną pas senelius atvažiavo skaitovė Sonata. Ji pasveikino visus su šventėmis, atsivežė skanaus pyrago ir skaitė toliau knygą. Gyventojai taip pat buvo pasiruošę vaišių, todėl visi smagiai praleido ir antrą šventišką dieną.