Šv. Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tai yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Senelių namų gyventojai ir darbuotojai kruopščiai ruošėsi šiai didžiajai šventei – puošė žirginėlius, gamino įvairius papuošimus valgyklai, penktadienį įvairiais būdais dažė kiaušinius – ir su svogūnų lukštais, ir su dekupažiniais dažais. Močiutės džiaugėsi savo kūryba ir kiaušinių gražumu. Šeštadienio vakarą stipresni senelių namų gyventojai ėjo į bažnyčią švęsti Velyknakties. Nakties tamsoje buvo švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, tikintieji apšvietė aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Kai kurie seneliai ir ankstyvą Šv. Velykų rytą ėjo aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kelią, dalyvavo Šv. Mišiose.  Grįžę iš bažnyčios visi sėdo prie stalo, o gyventoja Monika, apsirengusi tautiniais drabužiais, pašventino vaišių stalą. Tada visi daužė kiaušinius, valgė, giedojo giesmes, deklamavo eilėraščius. Daugelis sulaukė ir artimųjų, atvažiavusių pasveikinti su nuostabia prisikėlimo švente. Antrą Šv. Velykų dieną pas senelius atvažiavo skaitovė Sonata. Ji pasveikino visus su šventėmis, atsivežė skanaus pyrago ir skaitė toliau knygą. Gyventojai taip pat buvo pasiruošę vaišių, todėl visi smagiai praleido ir antrą šventišką dieną.

Kovo 23 dieną, ketvirtadienį, seneliai sulaukė nemažai svečių. Atvyko visų laukti ir pasiilgti savanoriai iš grupės „OBA“. Pradžioje, kad „užsitarnautų“ koncertą, Eglutė pravedė visiems mankštą, seneliai treniravosi, kaip plos svečiams. Po tokio apšilimo atėjo talentingas akordeonistas Lukas Petrovas, jo akordeono muzika jau ne vieną kartą džiugino senelių ausis. Jam grojant seneliams pasirodė laukta staigmena – balerina Eimantė Šeškutė iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Retas kuris iš senelių buvo matęs baleriną iš taip arti, todėl visi stebėjosi, kaip gražiai ji šoka. Po pasirodymo kvapų terapiją pravedė Asta Ivaškevičiūtė iš „Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos“. Gyventojams įvairūs kvapai buvo tepami ant rankų, jie bandė įspėti, kieno čia kvapas, dalijosi, ką jis primena. Labiausiai visiems patiko kedro kvapas, kuris suteikia ramybę ir padeda atsikratyti blogų minčių. Po „kvapų magijos“ seneliai buvo vaišinami savanorių atvežtais pyragais, vaisiais, arbata, vyko pokalbiai, „apsikabinimų lietus“. Ne vienam seneliui suspindo ašara akyse nuo parodyto dėmesio, rūpesčio ir meilės. Visų senelių vardu dėkojame svečiams!